Prancūzų dramaturgas Žanas Kokto (Cocteau Jean) mėgo kartoti: „Meilės nėra, yra tik meilės įrodymų“. Bet kuriuose santykiuose pirmasis impulsas ateina iš pasąmonės. Sutikus žmogų mūsų pasąmonė akimirksniu nuskenuoja jo pasąmonę ir jeigu jos sutampa, iškart suvokiame: tai – mano žmogus! Ir tik paskui bandome sau paaiškinti, kuo gi jis patraukė.
Paprastai tuo vieninteliu tampa tas, kuris geriau nei kiti padeda mums susidoroti su dviem užduotimis: arba praplečia mūsų vidinio „Aš“ ribas ir atskleidžia savybes, gebėjimus ir pomėgius, kurie iki susitikimo su juo buvo nerealizuoti; arba bendraudami su juo mes galime sulaikyti, sukontroliuoti tą savo pusę, kuri mums nepatinka ar baugina.
Pavyzdžiui, moteris augo šeimoje, kurioje besąlygiškai klausė tėvų ir dabar jai sunku būti savarankiškai. Tikėtina, kad ją partrauks arba pasitikintis savimi, energingas vyriškis, su kuriuo bendraudama pati išmoks būti labiau užsispyrusia ir pasitikinčia moterimi, arba toks pat minkštas ir nuolankus ir tokiu būdu savo nesavarankiškumą galės ir toliau laikyti šešėlyje. Abiem atvejais jos pasirinkimas nebus visiškai atsitiktinis.
Kitas svarbus pasirinkimo faktorius – kartais užvaldantis narcisizmas. Mus traukia kito žmogaus rodomas dėmesys ir jausmai, todėl dažnai patinkantį asmenį matome ne tokį, koks jis yra, o tai, ką norime jame matyti, kitaip tariant įsimylime savo vaizdinį apie tą žmogų. Ir jis, deja, ne visada atitinka tikrovę.
Bet net tokia meilė nebūtinai pasmerkta mirti. Meilė – užkrečiantis jausmas. „Meilės objektas“ gali jausti malonumą ir pasitenkinimą dėl paties susižavėjimo juo fakto (čia taip pat įsijungia narcisizmas) ir priimti jį kaip meilę. Tuomet ir jis pamils, nes jį myli. Bet žmonės keičiasi ir gali ateiti diena, kai „mylimą“ pradės erzinti „mylintis“. Štai tada ir prasideda poros santykių griūtis.
Dažniausiai savo gyvenimą susiejame su žmonėmis iš to paties rato kaip ir mes. Taip nutinka dėl to, kad, iš vienos pusės, geriausiai suprantame ir nuspėjame tuos, kurių auklėjimas, santykiai šeimoje, išsilavinimas yra panašūs į mūsų pačių. Tas supratimas suteikia saugumo, nes galime prognozuoti, kaip vystysis santykiai, kaip tas žmogus elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Mes panašiai vertiname įvairius santykių ir situacijų niuansus.
Iš kitos pusės, toks žmogus tampa lyg mūsų vidiniu teisėju, kontrolieriumi, kurio dėka elgiamės pagal mūsų rate egzistuojančias taisykles, normas ir idealus.
Kartais partneriai taip pasineria vienas į kitą, kad nepastebi kitų žmonių. Tai – susiliejimo kompleksas: būsena, kai vyras ir moteris praranda savuosius Aš, sukuria vientisą kokoną ir pradangina poreikį bendrauti su kitais žmonėmis. Tačiau tokie santykiai neturėtų būti poros siekiamybė. Santykiuose svarbu neprarasti savęs, tuomet du žmonės papildo ir mokosi vienas iš kito.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas kitame ištirpusių žmonių santykiuose vyrauja taika ir ramybė. Bet tiesa kiek kitokia: tokioje poroje dažnai dominuoja baimės ir neapykantos emocijos. Partnerių nuotaikos nuolat keičiasi, o santykių kreivė svyruoja nuo susižavėjimo iki atstūmimo reakcijų. O štai asmeninis kiekvieno jų gyvenimas lieka nepragyventas.
Gal dėl to kyla klausimas, kodėl kartais traukia tie žmonės, kurie mus žeidžia, bet net labai įskaudinti negalime nutraukti su jais santykių? Kiekvienas turime bruožų, kuriuos turint sunku pripažinti net sau, nes jie mums nepriimtini ir jų nenorime turėti. Tai lyg mūsų vidiniai šešėliai. Nepriimdami kažkokios savo dalies tas savybes projektuojame į kitą asmenį ir dažniausiai – į partnerį, o paskui kaltiname jį dėl visų savo problemų. Pavyzdžiui tas, kuris negali pripažinti esantis pernelyg taupus arba greitai užvaldomas pykčio, savo partnerį kaltins šiuo bruožu ir kentės nuo tokio jo „trūkumo“.
Apkaltindami kitą mes suteikiame sau galimybę ir toliau nepripažinti kažkurios mums nemalonios savo asmenybės dalies. Štai dėl to ir nenutraukiame santykių su tokiu partneriu, nes dėka jo išvengiame būtinybės matyti savo pačių trūkumus. Taip patogiau.
Ir vis tik artėjant pavasariui kaip niekada norisi mylėti ir būti mylimam. Meilėje, kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose susitinka gyvi žmonės. Kadangi kiekvienas kartu ir atskirai vystosi ir keičiasi savaip, pusiausvyra gali būti tik laikina. Juolab, kad ir pats gyvenimas pastoviai kinta. Taigi greičiau nutinka taip, kad dviejų būsenų „mylėti“ ir „būti mylimam“ stiprumas nuolat keičiasi priklausomai nuo skirtingų momentų ir jausmų intensyvumo.
Todėl kai tikrai mylime tai tiesiog mylime nesverdami, ar gauname meilės tiek pat, kiek duodame. O jeigu dažnai užduodame sau šį klausimą, tokia meilė prilygsta meilei iš išskaičiavimo. Todėl visiems linkiu tikros ir tyros meilės, kai neklausiame, už ką tą žmogų mylime.