Nėra blogai jausti pyktį ir pyktis ne visada yra blogas dalykas. Kai kuriose situacijose jis gali būti sveikas, ypač jeigu konstruktyviai jį naudojate ir nukreipiate pozityvia linkme. Bet kartais tas jausmas virsta lėtiniu pasipiktinimu, apmaudu, priešiškumu ir persunkia požiūrį į gyvenimą. Paleisti pyktį nėra lengva, nes jis susietas su mūsų pasididžiavimo jausmu, tapatumu ir asmeninėmis vertybėmis. Iš visų negatyvių emocijų – įskaitant depresiją, beviltiškumą, nerimą, paniką, kaltę ir nepilnavertiškumą – pyktį sunkiausia įveikti, nes jis leidžia mums jaustis galingais ir teisingais, stipriais ir valdingais. O tai niekaip nesusiję su meile ir tarpusavio sutarimu.

Kalbant apie poros bendravimą, pyktis tėra „vyšnia ant torto“, nes jis slepia kur kas gilesnius jausmus. Daugybė santykių problemų randasi dėl pasitikėjimo stokos ir pažeidžiamumo baimės. Tarkime, susierzinote dėl kažko, ką partneris jums pasakė. Iš išorės atrodote supykę, bet po pykčiu slypi kiti jausmai: jaučiatės įskaudinti, nuvertinti, gal net pažeminti. Jūs nenorite leisti, jog kitas žinotų, ką iš tiesų jaučiate, nes bijote pasirodyti silpni, todėl pratrūkstate, įjungiate gynybiškumą ir bandote tą žmogų atakuoti. Nors įtampa auga, jūsų pyktis saugo jus nuo pažeidžiamumo ar atstūmimo. Kitaip tariant, po pykčiu, priešiškumu ir įtampa slepiasi baimė parodyti tikruosius jausmus. O tai yra ženklas, kad nepasitikite savo partneriu. Taip formuojasi netinkamas poros bendravimo modelis: puolimas-pyktis-gynyba-puolimas.

Geram bendravimui reikia trijų dalykų. Pirma, privalote gebėti reikšti jausmus atvirai ir tiesiai. Antra, kai kitas kalba, turite mokėti klausytis be gynybiškumo. Trečia, su partneriu turite elgtis pagarbiai, net jeigu jaučiate pyktį ar nusivylimą. Tai nereiškia, kad turite slėpti ar neigti savo pykčio jausmus. Tai reiškia, kad jūs dalijatės jais tinkamu būdu be partnerio žeminimo ir įžeidinėjimo.  

Psichologė Rasa