Ar šiandien viskuo nepatenkintas ir verkšlenantis žmogus yra madingas? Kadangi greitai plinta tai, kas madinga, į šį klausimą tikriausiai galima atsakyti teigiamai. Pridėjus susiformavusį nuolat besiskundžiančio lietuvio portretą ir laikotarpį, kuriame gyvename, kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau esame madingi.
Skundimasis pats savaime nėra blogybė, blogybe jis virsta tapęs gyvenimo būdu. Vien tai, kad žmogus daug skundžiasi dar nereiškia, kad jis yra nelaimingas. Žinoma, egzistuoja ryšys tarp įvykių gyvenime ir išsakomų nusiskundimų. Adekvatus nepasitenkinimas ir skundimasis siejasi su tuo metu asmens išgyvenama situacija, atitinka jo jausmus ir emocijas. Problema yra aiški ir apčiuopiama, žmogus ją stengiasi spręsti pats, o išsprendęs jaučia pasitenkinimą ir liaujasi skundęsis. Gaila, bet tokių žmonių nėra dauguma.
Kitus viskuo besiskundžiančius ir verkšlenančius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji aktyviai išsako savo tikras ar menamas problemas, mėgsta skųstis įvairioms instancijoms, rašyti skundus ir pareiškimus. Antrieji tiesiog skundžiasi, nesvarbu – artimiesiems, draugams, kolegoms – tačiau tuo viskas ir baigiasi. Jie neišsako savų skundų tiems, kam jie iš tiesų yra skirti, taip pat nesiima veiksmų situacijai pakeisti. Šio tipo žmonės nori, kad situacija pasikeistų, tačiau tai turi padaryti kažkas kitas, ne jis pats. Abiem atvejais problema užmetama ant pečių kitiems, o situacijai pasikeitus, iš karto randami dalykai, dėl kurių vėl pradedama aimanuoti. Šiems žmonėms svarbu ne problemos sprendimo rezultatas, o pats procesas, leidžiantis pasijusti auka.
Nei vienų nei kitų aplinkiniai nemėgsta. Pirmųjų dėl jų gebėjimų į paprastas situacijas įtraukti valdžios ir žiniasklaidos institucijas, kas jau savaime sukelia nemalonumų nors truputį su problema susijusiems tretiems asmenims, antrųjų – dėl jų gebėjimų „iškrauti“ savo problemą kitiems, kurie nesąmoningai gali pasijusti kalti dėl tos situacijos ir visiškai nesvarbu, yra susiję su ja ar ne.
Tiesa, teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog pirmuosius mėgsta žurnalistai, jei ne kaip nepriklausomi asmenys, tai kaip profesionalai – tikrai. Juk bet koks nereikšmingas ar tik vienam kitam ką nors reiškiantis įvykis, vaizdžiai nupasakojus jį TV ekrane ir spaudoje tampa beveik nacionaliniu įvykiu, kurio eigą stebi, komentuoja ir tęsinio laukia jau ne tik tie, su kuriais tas įvykis susijęs.
Šiems žmonėms skundimasis tampa gyvenimo būdu. Jie visada jaučiasi (bet nebūtinai iš tikrųjų yra) nelaimingi, nepatenkinti savimi, kitais ir apskritai gyvenimu. Net nesvarbu, kas nutinka, jie visada randa dėl ko skųstis ir apie tai garsiai praneša. Tai kaip kompulsinis veiksmas, kuris nesuteikia nei didelio malonumo, nei yra ypatinga būtinybė tai daryti. Blogiausia tai, jog šie žmonės ne tik be paliovos skundžiasi, jie net nepastebi tai darą. Dar juos galima pavadinti pasyviai agresyviais. Visur ir visada vaidindami auką bei vargindami kitus savo problemomis ir rūpesčiais, patys tuo momentu pasijunta geriau, ko nepasakysi apie jų pašnekovus.
Kiekvienas pažįstame tokių asmenų. Tačiau nei vienas pats nenorime tokiu tapti. Dar labiau nenorime, jog kiti manytų mus tokius esant. Vienas iš būdų pasitikrinti, kaip dažnai ir dėl ko skundžiamės yra paprastas. Tiesiog keletą dienų reikia stebėti save ir užsirašyti, kada kuo nors nusiskundėme ar ketinome tai daryti. Gali būti, kad sąrašas mus nemaloniai nustebins.
Bendravimas su nuolat verkšlenančiu žmogumi yra nemalonus ir varginantis. Todėl svarbu stengtis ne tik pačiam tokiu netapti, bet ir ieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo tokio tipo žmonių. Nesijauskite kalti dėl svetimų problemų, su kuriomis nesate susijęs. Suvokite, kad tai ne jūsų, o besiskundžiančio asmens problema. Klausydami eilinių verkšlenimų stenkitės išlaikyti neutralią „man tai nerūpi“ veido išraišką. Paprašykite problemas išdėstyti raštu. Pasakykite, jog svarbu konstatuoti faktus, o ne jausmus, ir išsakyti juos tiems, kurie iš tiesų gali prisidėti prie problemos išsprendimo. Tikėtina, jog devynis iš dešimties atvejų asmuo nustos skųstis, taip nieko ir neparašęs. Jeigu susidūrimas su tokiu žmogumi neišvengiamas, stenkitės, kad visada šalia būtų dar kažkas. Ne visada yra galimybė visiškai atsisakyti bendravimo su vienu ar kitu žmogumi, ypač jei tai yra kolega ar giminaitis. Paprastai verkšlentojai savo problemoms išsakyti vienu metu renkasi vieną žmogų, tuo užsitikrindami mažesnį pasipriešinimą ir garantuotą išklausymą. Todėl šalia jūsų esantis kitas žmogus sumažins tikimybę atsidurti tokio asmens taikiklyje.
Psichologė Rasa