Meilė, meilė, meilė… Ji šildo ir kankina, suteikia sparnus ir atima ramybę. Kodėl kai kurie žmonės mus traukia taip stipriai, kad ilgam ar visam laikui tampa mūsų gyvenimo dalimi?

Bet kuriuose santykiuose pirmasis impulsas ateina iš pasąmonės. Sutikus žmogų mūsų pasąmonė iškart nuskenuoja jo pasąmonę ir jeigu jos sutampa, mes akimirksniu suvokiama: tai – mano žmogus! Ir tik paskui bandome sau paaiškinti, kuo gi jis mus patraukė. Aistringas įsimylėjimas – ypatinga situacija. Tuo momentu apima nepaaiškinamas potraukis, kurio sukeltą būseną garsus analitikas Karlas Gustavas Jungas pavadino „absoliučia pasąmone“. Mūsų sąveika su žmonėmis paklūsta tam tikriems psichologiniams dėsniams, todėl kai kurių veiksmų ir sprendimų negalime paaiškinti. Dažniausias argumentas – „jis/ji kažkuo mane traukia“.

Paprastai tuo vienu vieninteliu tampa tas žmogus, kuris geriau nei kiti padeda mums susidoroti su dviem užduotimis: arba praplečia mūsų vidinio „Aš“ ribas ir atskleidžia savybes, gebėjimus ir pomėgius, kurie iki susitikimo su juo buvo nerealizuoti; arba bendraudami su juo mes kaip tik galime sulaikyti, sukontroliuoti tą savo pusę, kuri mus pernelyg baugina arba skaudina. Pavyzdžiui, moteris augo šeimoje, kurioje besąlygiškai klausė tėvų ir dabar jai sunku būti savarankiškai. Tikėtina, kad ji „išsirinks“ arba pasitikintį savimi, energingą vyriškį, su kuriuo bendraudama pati išmoks būti labiau užsispyrusia ir pasitikinčia moterimi, arba tokį pat minkštą ir nuolankų ir tokiu būdu savo nesavarankiškumą galės ir toliau palikti šešėlyje. Abiem atvejais jos pasirinkimas nebus visiškai atsitiktinis. Tas pats galioja ir vyrams.

Natūraliai kyla klausimas, nejau artimo žmogaus išsirinkimas – vien tik pasąmonės vaisius? Tikrai ne. Partnerį renkamės ir racionaliai, tačiau net ir tokį pasirinkimą kartais pakoreguoja vidiniai mūsų savasties aspektai. Pavyzdžiui, pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ (čia racionalus mąstymas) moteris nusprendžia, kad šis stipriosios lyties atstovas bus idealus vyras, kad su juo galės paversti tikrove visas svajones apie šeimyninį gyvenimą. Tačiau vestuvių išvakarėse ji staiga gali persigalvoti, pasiduoti kažkokiam nepaaiškinam impulsui. Tai galima pavadinti nuojauta, įžvalga ar kokiais kitais vidiniais procesais, tačiau būtent jie paskutiniu momentu paima viršų. Kitas svarbus pasirinkimo faktorius – kartais užvaldantis narcisizmas. Mus traukia kito žmogaus rodomas dėmesys ir jausmai, todėl dažnai patinkantį asmenį matome ne tokį, koks jis yra, o tai, ką norime jame matyti, kitaip tariant įsimylime savo vaizdinį apie tą žmogų. Ir jis, deja, ne visada atitinka tikrovę.

Bet net tokia meilė nebūtinai pasmerkta mirti. Meilė – užkrečiantis jausmas. „Meilės objektas“ gali jausti malonumą ir pasitenkinimą dėl paties susižavėjimo juo fakto ir priimti jį kaip meilę. Tuomet ir jis pamils, nes  myli. Bet žmonės keičiasi ir gali ateiti diena, kai „mylimą“ pradės erzinti „mylintis“. Štai tada ir prasideda poros santykių griūtis.

Dažniausiai savo gyvenimą susiejame su žmonėmis iš to paties rato kaip ir mes. Taip nutinka dėl to, kad, iš vienos pusės, mums geriausiai suprantami ir nuspėjami tie, kurių auklėjimas, santykiai šeimoje, išsilavinimas yra panašūs į mūsų pačių. Tas supratimas suteikia saugumo, nes galime prognozuoti, kaip vystysis santykiai, kaip tas žmogus elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Mes, kaip sakoma, kalbame ta pačia kalba, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ar žvilgsnio, labai panašiai vertiname įvairius santykių ir situacijų niuansus. Iš kitos pusės, toks žmogus tampa lyg mūsų vidiniu teisėju, kontrolieriumi, kurio dėka elgiamės pagal mūsų rate egzistuojančias taisykles, normas ir idealus.

Kartais partneriai taip pasineria vienas į kitą, kad nepastebi kitų žmonių. Tai vadinamasis susiliejimo kompleksas: būsena, kai vyras ir moteris praranda savuosius Aš ir sukuria vientisą kokoną. Natūraliai dingsta poreikis bendrauti su kitais žmonėmis. Ar tokie santykiai tyrėtų būti kiekvienos poros siekiamybė? Tikrai ne. Santykiuose svarbu neprarasti savojo Aš, tuomet partneriai papildo ir mokosi vienas iš kito. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas kitame ištirpusių partnerių santykiuose vyrauja taika ir ramybė. Iš tiesų susiliejimo komplekso užvaldytoje poroje dominuoja archainės emocijos – baimė ir neapykanta. Partnerių nuotaikos nuolat keičiasi, o santykių kreivė svyruoja nuo susižavėjimo iki atstūmimo reakcijų. O štai asmeninis kiekvieno jų gyvenimas lieka nepragyventas.

Dažnai kyla ir kitas klausimas, kodėl kartais traukia tie žmonės, kurie mus žeidžia, ir net labai įskaudinti negalime nutraukti su jais santykių? Kiekvienas turime bruožų, kuriuos sunku net sau pripažinti turint, nes jie mums nepriimtini ir jų nenorime turėti. Tai lyg mūsų vidiniai šešėliai. Nepriimdami kažkokios savo dalies, tas savybes projektuojame į kitą asmenį ir dažniausiai – į partnerį, o paskui kaltiname jį dėl visų savo problemų. Pavyzdžiui tas, kuris negali pripažinti esantis pernelyg taupus, savo partnerį kaltins šiuo bruožu ir kentės nuo tokio jo „trūkumo“. Tačiau tiesa tokia, kad apkaltindami kitą mes suteikiame sau galimybę ir toliau nepripažinti kažkurios mums nemalonios savo asmenybės dalies. Štai dėl to ir nenutraukiame santykių su tokiu partneriu, juk dėka jo mes išvengiame būtinybės matyti savo pačių trūkumus. Taip patogiau.

Ir vis tik artėjant pavasariui kaip niekada norisi mylėti ir būti mylimam. Kaip išlaikyti pusiausvyrą? Meilėje, kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, susitinka gyvi žmonės. Kadangi kiekvienas kartu ir atskirai vystosi ir keičiasi savaip, pusiausvyra gali būti tik laikina. Juolab, kad ir pats gyvenimas pastoviai kinta. Taigi greičiau nutinka taip, kad dviejų būsenų „mylėti“ ir „būti mylimam“ stiprumas nuolat keičiasi priklausomai nuo skirtingų momentų ir jausmų intensyvumo. Todėl kai tikrai mylime tai tiesiog mylime nesverdami, ar gauname meilės tiek pat, kiek ir duodame. O jeigu dažnai užduodame sau šį klausimą, tai tokia meilė prilygsta meilei iš išskaičiavimo. Todėl visiems linkiu tikros ir tyros meilės, kai neklausiame už ką tą žmogų mylime.

Psichologė Rasa