Moteriai reikia partnerio artumo, vyrui – distancijos ir erdvės. Vyras nori patylėti, moteris nori kalbėti apie santykius. Vyras nesupranta, kuo nusikalto, moteris – kaip galima nesuprasti „tokio akivaizdaus dalyko“. Moterų ir vyrų priekaištai vieni kitiems skamba beveik chrestomatiškai ir nesikeičia metų metus.

Vyro ir moters susitikimas – dviejų priešingų suvokimų apie santykius susidūrimas. Nieko nuostabaus. Seniai kartojama, kad vyrai iš Marso, moterys – iš Veneros. Pirmieji į jausmų sferą įneša ryžto, valdžios ir racionalumo, antrosioms svarbiau emocijos, bendravimo harmonija ir kūryba.

Berniukai dar vaikystėje sužino, kad rodyti švelnius jausmus – ne vyriška, kad tikri vyrai neverkia, jie privalo demonstruoti savo jėgą ir drąsą, iškęsti skausmą, o užgauti – atsilyginti tuo pačiu pykčiu ir agresija. Kartais atrodo, kad berniukai nuo mažens ruošiami karui ar mažų mažiausiai medžioklei. Kadangi karo nėra ir parnešti į namus sumedžioto mamuto maistui taip pat seniai nebereikia, taip „vyriškai“ išauklėti užaugę jie neturi kur padėti įgytų „vyriškų įgūdžių“. O štai švelnumo, atidumo ir jautrumo, taip būdingo ir kartu reikalingo moterims, dažnai pritrūksta. Tiesa, laikai keičiasi, vaikų auklėjimas – taip pat, bet tokie pokyčiai vyksta lėtai.  

Vyrams svetimos kankinančios mintys apie santykius, bet jos artimos moterims. Visų pirma apie santykius moteris galvoja kaip apie žodinį susitarimą. Iš čia ateina ir dažni priekaištai partneriui: „Tu su manimi visai nesikalbi!“. Tai vis skirtingi psichologiniai poreikiai. Moterims tiesiog būtina savo emocijas išsakyti žodžiais, su partneriu aptarti mažiausias kiekvienos pragyventos dienos detales. Bendraudamos jos pergalvoja savo išgyvenimus ir kartu geriau save supranta.

Vyrai sutverti kitaip. Jų smegenų zonose, atsakingose už kalbą, yra 17 procentų mažiau neuronų nei analogiškose moterų smegenų srityse. O kur dar auklėjimas šeimoje? Retai kuris berniukas atvirai kalba su mama ar kuriuo kitu šeimos nariu apie savo jausmus. Susumavus visas detales, štai ir gauname rezultatą: moterys moka kalbėti apie savo išgyvenimus, o vyrai apsiriboja nedideliu kiekiu žodžių, iš esmės tik tokiu, kokio reikia informacijai pateikti.

Kadangi moterys turi ne tik daugiau „kalbos neuronų“, bet ir lakesnę vaizduotę, jos dažnai pasvajoja apie tai, kaip abu sėdi terasoje, geria arbatą ir svarbiausia… kalbasi apie santykius. Na, kartais tokių stebuklų pasitaiko. Bet moteris daugiau kalba, o vyras klauso. Bet ar girdi? Čia jau kitas klausimas. Tačiau atsižvelgus į visus įgimtus dalykus, auklėjimą ir vaikystės patirtį, argi galima juos kaltinti? Galų gale, visada yra draugės, kurios tikrai girdi.   

Dėl moterų poreikio kalbėti gimsta dar vienas priekaištas: „Tu visada stengiesi išsisukti nuo problemos sprendimo“. Ir iš tikrųjų, iškilus santykių konfliktui dažniausias vyrų veiksmas – tylėti. Tokia logika dažnai vadovaujasi vyrai, tokios logikos visiškai nesupranta moterys.

Jie tvirtina, kad taip daro, nenorėdami įskaudinti moters. Bet tiesa yra kita. Kiekvienas „sprukimas į krūmus“ reiškia vyro savo paties jausmų baimę. Bėgdamas nuo problemos sprendimo jis lyg užmiršta tai, kas jį neramina ir kartu išlaiko savivertę. Mat sunkiai išgyvenę išsiskyrimą su mama (Edipo komplekso laikotarpis), vyrai nesąmoningai vengia prisirišimo. Jie neatsiveria, nenori įdėti daug pastangų į santykius, kad vėl nereiktų patirti išsiskyrimo kartėlio. Todėl vyrai paprastai labiau orientuoti į profesinės veiklos, o ne poros santykių sprendimus.

O štai daugelio moterų elgesį galima pavadinti stipriu prisirišimu. Joms bet kokiomis aplinkybėmis svarbu jausti partnerį šalia. Apibendrintas rezultatas: ji siekia jo artumo, jis – bėga. Vyrui priimti sprendimą reiškia išspręsti problemą galutinai ir prie jos daugiau nebegrįžti. Tai įmanoma padaryti profesinėje veikloje, bet nelengva santykiuose. Todėl čia „reikalus tvarkyti“ vyrai palieka moterims.

Skiriasi vyrų ir moterų intymumo suvokimas. Vyrai be jokių išsisukinėjimų teigia: „Seksas – būtinybė“. Psichoanalizės pradininko Zigmundo Froido pasekėjų įsitikinimu, šių požiūrių skirtumai susiję su vyrų libido, radikaliai atskiriančio meilę nuo mėgavimosi seksu. Sąvoka „libido“ lotyniškai reiškia „potraukis, aistra“. Froidas libido laikė lytinių potraukių, daugiausia nesąmoningų, visuma.

Partnerio neištikimybė ir ypač išsiskyrimas su juo moterį vėl ir vėl verčia kankintis mintimis: „Ar aš tikra moteris? Aš nieko verta“. Panašios mintys mažina moters pasitikėjimą savimi, savo patrauklumu, reikalingumu. Tokia reakcija vyrui visiškai nesuvokiama. Patekęs į panašią situaciją jis greičiau kankinsis partnerės intymių scenų su jo varžovu vaizdiniais. Bet retas ims abejoti savo vyriškumu. Viskas, ką jis jaus, tai – užgautos vyriškos ambicijos.

Moterys norėtų, kad vyrai taip pat kankintųsi, analizuotų ir darytų išvadas. Nesulaukę tokios reakcijos, kokios tikisi, kaltina juos abejingumu, pagarbos ir meilės stoka. Na ir galiausiai būtinai pasiguodžia draugei: „Visi vyrai poligamai“. Bet šis posakis ne tiek atspindi nepasitenkinimą, kiek pyktį. Juk keletą partnerių turintis vyras vadinamas mergišiumi, supraskite, žaviu, o keletą partnerių turinti moteris – lengvo elgesio moterimi, supraskite, pasileidusia. Tokie dvigubi standartai moterų tikrai nežavi.

Pagrindinės vyrų ir moterų „nesusikalbėjimo“ priežastys:

Ji visą laiką kalba, jis – tyli

Jis išdėsto faktus, ji išreiškia jausmus

Jai reikia, kad ją išklausyti, jis duoda patarimus

Ji nori, kad jis atspėtų jos norus, jis reaguoja tik į konkrečius prašymus

Jis nori, kad priimtų jį tokį, koks yra, ji nori, kad jis pasikeistų

Į žodžius „Aš tave myliu“ jis atsako: „Aš tave taip pat“, ji atsako: „Už ką myli?“

Psichologė Rasa