„Viskas arba nieko“, ,,Juoda arba balta“. Žmogus viską vertina kraštutinėmis kategorijomis. Pavyzdžiui, nepavykus laiku atlikti darbinės užduoties ima galvoti: ,,Esu visiškas nevykėlis. Visiškai nieko nesugebu padaryti”. Toks mąstymas neatitinka tikrovės, taip galvodamas žmogus nubraukia visus buvusius pasiekimus, gabumus, įgūdžius. 

Katastrofizacija – nušokama į ateitį ir įsivaizduojama kažkas itin blogo. Žmogus nuolat galvoja, kad ateitis bus neigiama ir nesvarsto jokių kitų variantų. Arba jau nutikusiam įvykiui suteikia per didelę neigiamą, tiesiog katastrofišką reikšmę. Pavyzdžiui, „Padariau klaidą ir dėl to mane išmes iš darbo. Neturėsiu už ką mokėti namo paskolą, jo neteksiu, žmona mane kaltins, neteksiu šeimos…“.

Nerealūs lūkesčiai – savo veiklą ir santykius žmogus grindžia kategorijomis „turiu” ir „privalau”, nors iš tiesų niekam nėra įsipareigojęs. Šie žodžiai gali versti jaustis taip, lyg kažko jau nepadarėme. Kiekviena nesėkmė kelia kaltės jausmą. Tobulumo tikimasi ir iš kitų. Mąstymas, kad kiti žmonės „turėtų“ kažką padaryti veda žmogų prie nuolatinio nepasitenkinimo, nusivylimo, pykčio. Ši mąstymo klaida siejasi su Ateities spėjimo klaida – žmogus galvoja, kad viskas baigsis blogai ir yra tuo įsitikinęs taip, tarsi ši pranašystė jau išsipildė.

Perdėtas apibendrinimas – žmogus vienos situacijos patirtį išplečia ir pritaiko daugeliui situacijų. Jei vienas dalykas yra negerai, tada viskas yra, buvo ir bus negerai. Pavyzdžiui, mergina pasakė vaikinui, kad negali eiti į pasimatymą su juo šį vakarą, vaikinas pradeda galvoti: ,,Niekas su manimi nenori eiti į pasimatymą, niekada nesusirasiu merginos”.

Proto filtras – dėmesio sutelkimas į vieną dalyką, paprastai į tai, kas yra blogai, ir ignoravimas to, kas yra gerai. Iš didžiulio kiekio gyvenimo įvykių žmogus atrenka ir pastebi tik blogus, į pasaulį žiūri tarsi pro juodus akinius. Pavyzdžiui, studentas po testo, kuriame buvo 100 klausimų ir jis į 3 neatsakė, visą savaitę galvoja tik apie tai, kad neatsakė į tuos klausimus, visai pamiršdamas, kad kitus klausimus atsakė gerai.

Teigiamo patyrimo nuvertinimas – žmogus nuvertina teigiamus patyrimus, įvykius ir laikosi pozicijos, kad „tai nesvarbu”, „tai nesiskaito”. „nieko ypatingo“. Pavyzdžiui, „Man puikiai pavyko užbaigti šį projektą, bet tai nereiškia, kad esu gera specialistė, man tiesiog pasisekė“.

Didinimas ir mažinimas – negatyvių dalykų svarbos iškėlimas arba pozityvių dalykų svarbumo nuvertinimas. Pavyzdžiui, jeigu žmogui kas nors pasisekė, jis sako, kad tai įvyko atsitiktinai, bet jeigu nepasisekė, daro išvadas „aš nieko nesugebu“. Minimizavimui būdinga formuluotė „taip, bet…“. Maksimizuojant ar minimizuojant dažnai naudojami žodžiai „visi“, „niekas“.

Peršokimas prie išvadų – žmogus daro neigiamas išvadas apie įvykį, nors nėra pakankamai duomenų išvados teisingumui pagrįsti. Pavyzdžiui, galvoja, kad kiti neigiamai jį vertina ir net nebando savo išvadų patikrinti.

Minčių skaitymas – žmogus mano žinantis, ką kiti galvoja ir aplinkoje ieško įrodymų, kurie patvirtintų jo galvoje esančią mintį. Pavyzdžiui, savimi nepasitikintis ir dėl to viešumos vengiantis žmogus eidamas gatve matys tik tuos, kurie į jį pasižiūrėjo ir „žinos“, kad jie blogai jį vertina. Minčių skaitymas ypač būdingas sutuoktiniams, kai abu partneriai nori, kad kitas atspėtų jo mintis arba patys spėja, ką kitas galvoja ir tie spėjimais dažniausiai būna klaidingi.

Emocinis samprotavimas – daroma prielaida, kad jausmai reiškia faktą: „jeigu aš taip jaučiu, vadinasi, tai yra tiesa“, „Aš paraudau, dėl to atrodau kvailai“. Jausmai suprantami kaip teisybės įrodymas. Dėl tokio mąstymo gali būti atidedami kokie nors darbai. Pavyzdžiui, ,,Aš jaučiuosi taip bejėgiškai, kai pagalvoju, kad reiks paruošti pristatymą, kad dabar aš jo ir nesugebėsiu padaryti, padarysiu vėliau”.

Etikečių klijavimas – prikabinimas sau ir kitiems kokios nors etiketės pagal perdėtai apibendrintas išvadas. Jei kartą nepasisekė – esu nevykėlis. Jei padariau klaidą – esu kvailys.

Suasmeninimas – matymas savęs kokio nors blogo įvykio kaltininku, savęs kritikavimas be priežasties. Pavyzdžiui, studentai prastai parašė testą, nes šventė mediumą, o dėstytojas kaltina save, kad nesudomino jų savo dėstomu dalyku. Žmogus suteikia sau pernelyg daug galių. Jaučiasi kaltas ar prisiimama atsakomybę dėl kažkokio išorinio įvykio, nors iš tikrųjų nėra už jį atsakingas. Lygiai taip pat gali kaltinti kitus už savo klaidas.

Psichologė Rasa