Vienatvė ir vidinė darna

Šiais visuotinio skubėjimo ir komunikacijų laikais daugybė žmonių paniškai bijo vienatvės. Jie pasiruošę užsiimti nereikšmingais dalykais, nerti į bereikšmius santykius, kad tik neliktų vieni su savo mintimis. Kai kurių baimė tokia didelė, kad ima nebeskirti dviejų būsenų: būti vienam ir būti vienišam. „Būti vienam“ reiškia fizinę būseną, „būti vienišam“ – psichologinę. Jaustis vienišu galima ir būnant tarp žmonių.

Vienatvė gąsdina tada, kai nėra vidinės ramybės, kai žmogui blogai pačiam su savimi. Atrodo, jeigu tik pasikeistų situacija, jeigu tik kitaip elgtųsi vienas ar kitas žmogus, tada man viskas būtų gerai. Bet iš tiesų nebūtų gerai. Kaip kartą atsakė Aristotelis žmogui, paklausiusiam, kur jam nuvykti, kad jaustųsi gerai – „Gali vykti kur nori, bet niekur nebus gerai, nes visur tempsiesi save“. Galima keisti darbą, santykius, gyvenamą vietą ir gali būti, kad kurį laiką „bus gerai“. Bet tik kurį laiką. Nes tai nesusiję su vidine ramybe ir bėgimas nuo savęs – pats ryškiausias vidinės disharmonijos ženklas. O tada ir vienatvė gąsdina, nes reiškia, kad reiks likti su savo mintimis ir jausmais.   

Gebėjimas mylėti ir lengvai pakelti vienatvę yra brandžios asmenybės požymis. Vienatvė žmogui – kaip vanduo, o bendravimas – kaip deguonis. Ir jei vienatvės neįmanoma išvengti, ja reikia pasinaudoti. Geriausios mintys, darbai ir atradimai gimsta vienatvėje. Tada pradedame klausyti savo jausmų ir troškimų, imame daryti tai, ko seniai nedarėme, prisimename mėgstamus dalykus, svajojame.

Tad kartais vienatvės šiek tiek reikia. Kita vertus, vienatvė egzistuoja tik vienatvėje. Kai ja pasidalijame, ji išnyksta.

Psichologė Rasa