Gyventi santuokoje „tik dėl vaikų“ (ne)verta?

Atrodo, kokia prasmė gyventi kartu, kai tiltai jau seniai sudeginti ir iš ankstesnių jausmų nieko neliko? Priežasčių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, kartu užgyventas turtas, kurį nėra lengva padalyti pusiau. Arba vieno kurio iš sutuoktinių negatyvi vaikystės patirtis, kai pačiam teko išgyventi tėvų santykių nestabilumą ir dėl to užgimęs kaltės vaikui jausmas dėl nenusisekusios šeimos.

Bet jeigu materialines problemas vienaip ar kitaip išspręsti galima, tai psichologinės priežastys, verčiančios kartu gyventi du nesugyvenančius žmones pastato tokį barjerą, kurio pramušti praktiškai neįmanoma. Įdomu tai, kad skyrybų mažiau bijo tie sutuoktiniai, kurių šeimos istorijoje jų nebuvo nei tie, kurių tėvai išsiskyrę. Patys prisimindami sunkius su šeimos iširimu susijusius vaikystės išgyvenimus jie iš visų jėgų stengiasi nekartoti tėvų scenarijaus. Deja, nepaisant pastangų dažniausiai būtent jie kartoja tai, nuo ko stengiasi pabėgti.

O kai kurie tėvai mano, jei šeima kuriama siekiant turėti palikuonių, reikia „nešti tą kryžių“ iki galo, net kai jis tampa nepakeliamai sunkus ir bendras gyvenimas neteikia malonumo nei vienam. Tokia iškreipta atsakomybė gimdo kaltės jausmą dėl bet kokių į šeimos subyrėjimą vedančių veiksmų, net kai iš šeimos lieka tik pavadinimas.

„Dėl vaiko“ ar... dėl savęs?
Šeima formuoja vaiko pasaulio suvokimą ir patenkina svarbiausius psichologinius poreikius – saugumo, bendravimo, meilės. Pilnoje šeimoje mama tradiciškai (bet nebūtinai) kuria šiltą atmosferą namuose, tėtis atlieka kontrolieriaus ir vertintojo funkciją, susidūrę su problemomis puola kartu jas spręsti. Vaikas jaučia, kad už nugaros visada pasiruošę padėti tėtis ir mama. Taip, toks idealios šeimos portretas.

Stengdamiesi saugoti santuoką „dėl vaiko“ tėvai šventai tiki, kad tai daro jo interesų vardan, galvoja, kad nepaisant atmosferos namuose vaikui geriau augti pilnoje šeimoje nei su vienu iš tėvų. Spręsdami už vaiką, kas jam geriau, dažnai to nesuvokdami jie vadovaujasi savo pasąmoniniais motyvais. Nerimas, kad vaiko gyvenimas po skyrybų pasikeis į blogą pusę gali būti vidinių tėvų kompleksų racionalizacija, tiksliau, užslėptas troškimas bet kokia kaina nesiskirti dėl baimės būti paliktam, vienam ir vienišam.

Pasitaiko situacijų, kai sutuoktiniai tampa priklausomi vienas nuo kito ir ta priklausomybė įspraudžia į santykių schemą „kartu blogai, atskirai – neįmanoma“. Tai – vienas blogiausių variantų vaikui. Jis nežino, ko tikėtis iš tėvų, kurie tai susitaiko, apipildami jį dėmesiu, tai barasi ir „užmiršta“ apie jo egzistavimą, tai išsilaksto, pasėdami jo širdyje kaltės dėl tokių įvykių sėklą.

Nepajėgdami susidoroti su nemaloniais tėvų įtemptų santykių sukeltais išgyvenimais, vaikai greitai išmoksta ieškoti tame naudos. Nuolat besiginčijantys tėvai – idealūs manipuliacijos objektai. Labai paprasta sulaukti dėmesio, švelnumo ir dovanų, tereikia palaikyti vieno kurio poziciją. O tapus „dviejų dievų tarnu“ viso to gėrio galima gauti dvigubai daugiau. Svarbiausia, veikti slapta ir nepakliūti apgaudinėjant. Šia strategija naudojasi didesni vaikai. Blogiausia tai, kad toks manipuliatyvaus elgesio modelis netrunka persikelti į kitas gyvenimo sritis.

Tarp dviejų ugnių
Vaikui niekada nebus gerai šeimoje, kurioje tėvai tarpusavyje kariauja, net jeigu tai – „šaltasis karas“. Bet kurio amžiaus vaikai yra jautrūs namuose tvyrančiai atmosferai. Ir jeigu vyresni paprastai tai parodo savo elgesiu – pradeda agresyviai elgtis su tėvais ir bendraamžiais, kartais bėga iš namų –, tai mažieji reaguoja labiau neurotiškai – pradeda sirgti. Nemiga, mikčiojimas, įvairios baimės, tuštinimasis į kelnes, alerginės reakcijos – toli gražu ne visi šeiminių negandų simptomai.

Dažnai vaikai tikisi, kad susirgę sulauks daugiau dėmesio iš tėvų, atitolins juos nuo barnių ir tokiu būdu sutaikys du pačius svarbiausius jiems žmones. Maži vaikai sugeba greitai „persijungti“ pasikeitus situacijai. Jie gali būti linksmi ir aktyvūs gatvėje, vaikų darželyje, svečiuose pas draugus ar giminaičius. Ir tai tėvus klaidina, nes sudaro įspūdį, kad vaikas puikiai reaguoja į pokyčius šeimoje. Neapsigaukite, slopindamas neigiamus išgyvenimus jų energiją nukreipia į savo vidų, o tai daug blogiau, nei susikaupusį pyktį ar baimę išlieti į išorę.

Ankstyvojoje vaikystėje vaikai nesugeba susigaudyti žmonių tarpusavio santykiuose ir yra linkę prisiimti kaltę dėl nuolatinių tėčio ir mamos barnių: „Jeigu mama su tėčiu barasi, reiškia aš blogas“. Tokias mintis lydi liūdesys, baimė, pyktis ir net įsiūtis. Šie jausmai mažina emocinį vaiko tonusą, atsiranda bendravimo sunkumų, jis jaučiasi vienišas ir atstumtas. Tai – lyg sniego gniūžtės efektas.

Yra šeimų, kur sutuoktinių ginklas – abejingumas. Jie gali net nesipykti, susitarti gyventi kartu dėl vaikų, bet kiekvienas – savo gyvenimą. Iš šalies tokie santykiai gali atrodyti visai priimtini, bet būtent abejingumas sukuria vaikui tuštumos jausmą – niekas niekam nereikalingas, taip pat ir jis. Įtampa namuose, kuriuose nepriimta atvirai reikšti savo jausmų žaloja vaiko psichiką. Įpratęs slopinti emocijas jis ir užaugęs nesugebės adekvačiai vertinti situacijų ir bendrauti su žmonėmis, nes jausmų demonstravimas jam iš karto siesis su santykių nutraukimu. Paauglystėje įprotis slėpti savo jausmus gali virsti protesto prieš tėvus forma – „man viskas tas pats“.

4 galimi variantai
Ir toliau gyventi kartu. Jeigu nesantaikos siena – tik šeimyninės krizės atspindys ir yra nors menka galimybė santuoką išsaugoti, verta pasistengti. Tik svarbu pripažinti, kad tai darote ne dėl vaiko, o dėl savęs ir savo santykių. Negalima užkrauti atsakomybės naštos vaikui, stengiantis patraukti jį į savo pusę. Kad ir kokio amžiaus būtų, jis nesugebės suprasti tikrųjų tėvų nesantaikos priežasčių. Visiškai slėpti savo jausmų taip pat negalite. Kalbėti apie tai, kad kartais būna situacijų, kai santykiai tarp žmonių pablogėja – reikia, ypač jei vaikas užduoda klausimų. Santykių aiškinimasis – nemaloni scena, kurios vaidinti prie vaikų griežtai negalima. Taip pat nevertėtų gliaudyti skyrybų temos, kol abu ar vienas iš partnerių galutinai nusprendžia žengti tą žingsnį. Tėvų išėjimus, sugrįžimus, blaškymąsi vaikai išgyvena labai skaudžiai.

Gyventi atskirai, bet santykių neužbaigti. Toks variantas pasitaiko tarp sutuoktinių, kurie nesugebėję taikiai ir mažiau skausmingai išspręsti nesutarimų būdami dar susituokę, tęsia kovą ir po skyrybų, įtraukdami į ją vaikus, siekdami nuteikti juos vienas prieš kitą. Dažniau tokia situacija susiklosto, kai vienas kuris santuoką nuraukia dėl trečio asmens. Keršto strėlė labiau sužeidžia ne tą, į kurį buvo paleista, o patį kerštautoją. Be to, kad tėvai nesusitvarko su neigiamais jausmais, vaikas negali tapti „atpirkimo ožiu“. Jis juk dėl nieko nekaltas.

Išsiskirti. Vaikas lieka su vienu iš tėvų, o kitas dažnai jį lanko. Šis variantas beveik idealus, jei buvę sutuoktiniai susitikimo metu nesiaiškina santykių, o vaikas gali bendrauti su abiem tėvais tiek, kiek nori. Stereotipai, kad tėčiui išėjus iš namų sūnus nemato, kokį vaidmenį namuose atlieka vyras, o dukros teisingą požiūrį į vyrus iškreipia dėl tėčio išėjimo atsiradusios nuoskaudos ir nelaiminga mamos patirtis, suveiks tik tada, jei mama, nusivylusi visa vyriškąja gimine, priims sprendimą „gyventi dėl vaikų“. Jeigu ji į vaikų auklėjimą įtrauks visus giminaičius-vyrus, neužsidarys tarp keturių sienų, formuosis adekvatus vaikų požiūris į abiejų lyčių atstovus. Skyrybų atveju vaikas reikalauja ypatingai daug dėmesio. Suaugusiųjų užduotis – įtikinti jį, kad skiriasi tėtis ir mama, bet nei vienas nesiskiria su juo. Kuo mažesnis vaikas, tuo paprasčiau priima bet kokią gyvenimo situaciją. Jam gerai tas, kas gerai mamai ir tėčiui. Dėl to daugelio šeimos specialistų nuomone saugoti santuoką iš altruistinių paskatų „dėl vaiko“ iki jam nesuėję trys metai nėra būtinybės.

Tai vienoje, tai kitoje šeimoje. Lietuvoje šis variantas nėra paplitęs, bet Vakarų šalyse populiari praktika, kai, pavyzdžiui, per mokslo metus vaikas gyvena su mama, o prasidėjus atostogoms išvyksta pas tėtį. Tačiau ir čia yra povandeninių srovių. Gyvendamas dviejose šeimose vaikas įgyja galimybę bet kada išeiti iš mamos pas tėtį ar atvirkščiai, jei kas nors jo netenkina. Iš kitos pusės, bendravimą su vaiku branginantys tėvai turi gerą stimulą nuoširdžiai juo rūpintis, nes egzistuoja potenciali grėsmė, kad vaikas išeis gyventi ten, kur jam iš tiesų geriau.

Vieno atsakymo į klausimą „tai ką daryti?“ nėra. Kiekviena šeima unikali, todėl prieš žengiant bet kurį žingsnį reikia labai gerai įvertinti, ar skyrybos vaikui pakenks labiau, nei gyvenimas šeimoje, kurioje tėčio ir mamos nebesieja meilė ir supratimas, ar atvirkščiai.

Psichologė Rasa