Kada rūpinimasis sveikata tampa problema?

Vienas kitą keičiantys įvairūs negalavimai, gausios vaistų atsargos namuose, perdėtas rūpinimasis savo sveikata, nesibaigiantis gydytojų kabinetų durų varstymas ir piktinimasis, kad jie neranda ligos – tai požymiai, iš kurių atpažinsite žmogų, kurį kamuoja hipochondrija. Toks „nepagydomas pacientas“ kelia nemažai rūpesčių ne tik savo artimiesiems ar kolegoms – dėl šio sutrikimo jis pats gyvena nuolatinėje baimėje. 

Kas yra hipochondrija ir kokiems žmonėms ji pasireiškia?

Hipochondrija yra psichosomatinis sutrikimas, kai fiziškai sveikiems žmonėms gilūs dvasiniai konfliktai ir įsišaknijusi baimė pasireiškia įkyrių minčių apie ligas forma. Kitaip tariant, tai yra perdėtas susirūpinimas sveikata. Žmogų apninka įkyrios mintys ir neapleidžianti baimė, kad jis sunkiai serga ar tuoj susirgs, nepriklausomai nuo to, kad gydytojai ir daugybė tyrimų teigia priešingai. Žmogų persekioja ne tiek ligos, kiek mirties baimė. Hipochondrija yra daugiau auklėjimo ir požiūrio į save ir į savo kūną sutrikimas. Pavyzdžiui, dėmesio ir saugumo stokojantis vaikas užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Dėmesio trūkumą jis kompensuoja savo „ypatinga“ liga, dėl kurios sulaukia gydytojų ir šeimos dėmesio. Perdėtai globojami vaikai, kurie žino, kad menkiausias sunegalavimas tuoj pat taps išskirtinio dėmesio ženklu, užaugę elgsis pagal tą patį išmoktą modelį. Žmogus galite nerimauti dėl konkrečių ligų (vėžio, infarkto, šizofrenijos, Alzheimerio, kt.), tačiau nerimas gali ir nebūti susijęs su specifine problema, tiesiog gali galvoti, kad „kažkas ne taip“.

Ar sunku ją diagnozuoti?

Rūpintis sveikata būtina ir jeigu kas nors kelia susirūpinimą, reikia atlikti tyrimus. Tačiau jeigu tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad rodikliai yra geri, bet gydytojo išvada žmogaus netenkina ir jis vėl ir vėl varsto gydytojų kabinetų duris, paprastai gydytojas jam paaiškina, kad tai gali būti psichologinio pobūdžio sukelta būsena ir pasiūlo kreiptis psichologo pagalbos sveikatos nerimui sumažinti. Nuo vieno apsilankymo pas gydytoją žmogus netampa hipochondriku. Kad tai hipochondrija, galima manyti tada, kai jis netiki tyrimų rezultatais, gydytojų išvadomis, kaskart ateidamas apžiūrai atsineša vis kitos naujos informacijos apie tai, „kas man gali būti“. Geriausia būtų taktiškai jau pačioje bendravimo su tokiu pacientu pradžioje pasiūlyti psichologo ar psichiatro konsultaciją. Bėda, kad šie žmonės dažnai įsižeidžia išgirdę rekomendaciją apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistą ir pasiūlymą atmeta.

Kokie požymiai rodo, kad žmogų gali kamuoti hipochondrija?

Į hipochondriją labiau linkę jautrūs, į save susitelkę žmonės, dažnai nesugebantys kontroliuoti savo gyvenimo, slopinantys tikrąsias emocijas ir pasižymintys žema saviverte. Į hipochondriją gali pastūmėti stiprus stresas, nerimas ar užsitęsusi depresija. Tokie žmonės stipriai apsiginklavę su sveikata susijusia informacija, nes nuolat ieško savo „ligos“ patvirtinimo įvairiuose medios šaltiniuose, todėl bendravimas su jais neretai vargina, kadangi pokalbis dažniausiai tampa monologu apie tai, kaip niekas neranda jo ligos. Pacientai pateikia nuolatinių skundų dėl savo sveikatos, reiškia begalinį susirūpinimą ja. Normalūs ir įprasti dalykai traktuojami kaip liguisti ir keliantys susirūpinimą, dėmesys paprastai fiksuojamas ties vienu organu ar organų sistema. Dažnai žmogus gali įvardinti, kokia liga, jo manymu, jis serga. Kartu neretai būna ryški depresija ar nerimas.

Kas lemia hipochondrijos paūmėjimus ir atoslūgius?

Bent kartą gyvenime kiekvieną mūsų aplanko hipochondrinės mintys. Pavyzdžiui, sužinoję, kad kurį nors giminaitį ištiko širdies smūgis keletą dienų galite jausti, kad „turite širdį“. Tiesiog pasąmoningai labiau fiksuoti širdies plakimo ritmą, ko paprastai nedarote. Tačiau jūsų šios mintys neapsėda ir po kurio laiko dingsta. Tuo tarpu hipochondrikas žygiuoja tiesiai į gydymo įstaigą, nes vaizduotė mintis neša vis toliau ir baimė, kad jis serga ar tuoj tuoj susirgs nebeapleidžia nei dieną nei naktį. Neramios mintys išprovokuoja organizmo reakcijas. Žmogus tampa stipriai susitelkęs į savo organizmo pojūčius ir kartu jautrus aplinkai. Pavyzdžiui, jeigu matė ką nors sergant sunkia ir progresuojančia liga, gali jaustis bejėgiu ir susiformuoti įsitikinimą, kad liga reiškia „nieko negalima padaryti“. Svarbų vaidmenį atlieka ir asmeninė patirtis. Susidūrę su sveikatos problemomis galime tapti labiau jautrūs kūno pojūčiams. Be to, nerimui jautrūs žmonės yra stipriai paveikūs negatyviai informacijai. Šiuolaikinių technologijų dėka galime tuoj pat prieiti prie įvairiausios su sveikata susijusios informacijos. Siekdami išlaikyti savo skaitytojus ir žiūrėtojus media atstovai stengiasi, kad jų pateikiamos istorijos ir laidos prikaustytų auditorijos dėmesį, todėl gali pasakoti apie retas, nepagydomas ligas, apie pacientus, kuriems buvo nustatyta neteisinga diagnozė ir pan. Kol tokia informacija lengvai prieinama, labiau dėl sveikatos susirūpinusiam žmogui gali kilti abejonių medicinos priežiūra ir savo kūno pojūčius jis stebės su dar didesniu įtarumu. Sutelkdamas dėmesį į potencialią riziką, komplikacijas ir atsinaujinimo galimybę jis gali dar labiau sustiprinti savo nerimą.

Dažniau liaudyje hipochondrija vadinama „įsikalbėtomis ligomis“ – ar hipochondrikas iš tiesų jaučia negalavimus, ar tik save įtikina, kad juos jaučia?

Hipochondriją medikai linkę vadinti „liga be priežasties“ – dėl priklausomybės nuo kitų žmonių atsiradęs pernelyg didelis valdžios, privilegijų ir dėmesio poreikis. Tokie pacientai reikalauja nuodugniausių tyrimų. Jie priskiria sau visus tyčia ar netyčia straipsniuose perskaitytų ar pokalbio metu nugirstų ligų simptomus ir mina gydytojų kabinetų slenksčius ieškodami ligos. Kai kurie šventai tiki, kad serga konkrečia liga. Bėda ta, kad net turėdami šūsnis rezultatų, rodančių, kad susirgimo nėra, lieka nepatenkinti gydytoju, nes jis „nieko neišmano“, ir eina pas kitą gydytoją. Hipochondrikams gydytojų konsultacija ir įvairūs papildomi sveikatos tyrimai reikalingi kaip oras. Jie tarsi mėgaujasi tuo, laukdami tyrimų rezultatų pasąmoningai atlieka sunkiai gydomo ligonio vaidmenį, ligonio, su kuriuo nevalia elgtis taip, kaip su kitais, „paprastais“, ligoniais. Pasitaiko, kad hipochondrinės idėjos turi tam tikrą kryptingumą. Pavyzdžiui, moteris, kuri bijo likti nevaisinga, gali skųstis skausmais apatinėje pilvo srityje ar net justi nėštumo požymius. Hipochondrikas iš tiesų kenčia, tačiau vietoj to, kad susidurtų akis į akį su savo kančios priežastimis, jis linkęs jas perkelti į kūną, todėl varsto fizinės medicinos specialistų duris ir atkakliai bando juos priversti patikėti savo baimėmis. Pačiam žmogui taip pat sunku, dažnais atvejais tenka atsisakyti, pavyzdžiui, atostogų kitoje šalyje, nes „o jeigu man kas nors su sveikata pasidarys ir šalia nebus gydytojo?“ Kenčia jis, kenčia jos šeima.  

Kokiomis priemonėmis galima padėti nuo šio sutrikimo kenčiančiam žmogui?

Su tokiu pacientu sunku ir prireikia nemažai kantrybės ir gydytojams, ir artimiesiems. Jie įsitikinę, kad liga, kurios niekas neranda daro juos ypatingais, o juk su ligoniais ir „dar tokiais“, ir namuose, ir darbe visi privalo elgtis atitinkamai – atleisti nuo atsakomybės. Paprastai be psichologo pagalbos išsiversti sunku, nes neužtenka neleisti skaityti medicininės literatūros ar pasakyti „neišsigalvok, ko nėra“. Jiems reikia padėti keisti mąstymą, mokyti dėmesio nukreipimo technikų, labai svarbų vaidmenį atlieka psichoedukacija apie nerimą ir jį paleidžiančius bei palaikančius veiksnius. Visų pirma, privalu vengti savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir ieškoti informacijos apie jos simptomus internete ar leidiniuose. Nėra geresnio būdo abejonėms išsklaidyti, kaip gydytojo patvirtinimas. Todėl reikia klausyti, ką jis sako, tikėti jo žodžiais ir tyrimų rezultatais. Svarbu suprasti, kad ieškodami informacijos apie simptomus ieškome ne sveikatos įrodymų, o ligos patvirtinimo. Tada įsijungia emocijos, tiksliau – baimė. Juk jeigu tyrimų rezultatai geri, kuo remiantis tvirtinate, kad sergate? Kuo dažniau įjungsite protą, tuo mažiau vietos jumis užvaldyti liks emocijoms. Kai suvoksite, kad tai mintys veikia kūną ir iš tiesų nėra jokios grėsmės sveikatai – nerimas silps. Taip pat rekomenduojami jogos ir meditacijos užsiėmimai, padedantys atsipalaiduoti, stiprinti psichologinę pusiausvyrą ir ugdyti psichologinę brandą.

Psichologė Rasa

Visas interviu http://valstietis.lt/antra-kategorija/isikalbetos-ligos-perdeto-rupescio-sveikata-rezultatas/