psichologerasa

Dovanų laukia visi: jauni ir seni, dideli ir maži. Tik suaugusieji sugeba užgniaužti nusivylimą nepatikusia dovana, o mažieji be jokių skrupulų šveičia ją į kampą. Gal didžiausias tėvų melas vaikams – ne apie Kalėdų senelį, o tylus pažadas, kad dovanos suteiks jiems laimės? Deja, kartais vaikams jos įgauna visai kitą prasmę nei tikėjosi tėvai.

Jeigu klausiate vaiko nuomonės, neignoruokite jos

Kartą tėtis su šešiamečiu sūnumi vaikščiojo žaislų parduotuvėje. Abu vyriškai žiūrinėjo, tyrinėjo įvairius žaislus lentynose. Tėtis tyliai džiūgavo, kad sūnus galės išsirinkti žaislą ir „Kalėdų seneliui“ bus lengviau. Staiga sūnus kažką pamatė ir iš visų jėgų timptelėjo tėtį: „Tėti, noriu tos raudonos mašinytės, nupirk, prašau!“. Po detalaus „įrenginio“ apžiūrėjimo tėtis atsakė: „Sūnau, ji visai niekam tikusi. Prastai pagaminta, greitai sulūš. Žiūrėk, šita daug gražesnė, nors ir brangesnė, bet geriau atrodo. Kai rašysi laišką Kalėdų seneliui, būtinai ją paminėk ir gal gausi dovanų!“.

Sandoris įvyko. Atėjus ilgai lauktam šventės momentui tėtis švytėdamas laukė, kol sūnus nekantraudamas draskė dovanų popierių. Tačiau vaiko reakcija buvo ne tokia, kokios tikėjosi tėtis. Taip, jam patinka mašinytė, tačiau jis laukė tos raudonos, kuri jam patiko labiau… Tėčiui beliko stebėtis: „Nesidžiaugi? Juk pats jos norėjai“. Tėtis užmiršo, kad tai jis norėjo tos mašinytės, sūnus buvo išsirinkęs kitą.

Geri tėčio ketinimai nepasiekė adresato, nes jis užmiršo, kam nori suteikti malonumą – sau ar sūnui. Kartais tėvai tiesiog užsispyrę reikalauja, kad vaikas „norėtų“ vieno ar kito žaislo ir dažniausiai to, kurio jie patys vaikystėje norėjo, bet negavo. Kas įvyksta? Nusiperka žaislą sau, o vėliau stebisi, kodėl vaikas juo nežaidžia.

Mažieji patys puikiausiai žino, kokio būtent žaislo trūksta jų žaidimams ir renkasi ne tai, kas parduotuvėje yra geriausia, o tai, kas yra būtina jų kuriamiems scenarijams, tai, kas atitinka jų interesus.

Dovana – ne kontrolės priemonė

Metų pabaiga – tikras dovanų sezonas. Kalėdų senelis aplanko visus mažus ir didelius vaikus. Bet ne visiems šventės vienodai linksmos, ne visiems ir dovanėlės suteikia vienodai džiaugsmo. Ir nebūtinai dėl pačios dovanos. Daugelyje šeimų paplitusi tokia „auklėjimo“ priemonė: likus kelioms savaitėms iki Kalėdų vaikas kiekviename žingsnyje girdi: „Jeigu blogai elgsiesi, Kalėdų senelis neatneš dovanų!“. Laikotarpis iki švenčių mažajam kelia daug įtampos: „O jeigu negausiu dovanų… Nejaugi aš toks blogas, kad net Kalėdų senelis pas mane neateis?“.

Prieš keletą metų teko stebėti tokią sceną vaikų darželyje. Kalėdų senelis iš didelio maišo vieną po kitos traukė dovanėles vaikams (iš anksto nupirktas tėvų). Kam teko mašinytė, kam – konstruktorius, lėlė… Taip pat visi gavo po saldainių dėžutę, o vienas berniukas sulaukė tik saldainių. Vaikai vienbalsiai nutarė: „Negavai dovanų, nes buvai negeras! Tu blogas!“. Vėliau išgirdau, kad tėvai specialiai surengė tokią situaciją „auklėjimo tikslais“.

Tas berniukas nepasižymėjo geriausiu elgesiu, bet po tokių veiksmų vargu, ar jis pagerėjo. Viešas „blogystės“ įrodymas gali stipriai sumenkinti savivertę ir tikėjimą savimi, tai yra tuos dalykus, kurie dažniausiai ir tampa neklausymo ir blogo elgesio priežastimi. Jeigu norite pagerinti vaiko elgesį, privalote aiškiai atskirti „blogą elgesį“ nuo „blogystės“ kaip asmenybės bruožo. Venkite kartoti „Tu blogas“, „Tu kvailas“ ir panašius dalykus. Tai pakerta savęs vertinimą ir tik blogina padėtį: „Jeigu aš blogas, tai ir elgtis turiu blogai“.

Nepainiokite Kalėdų senelio į savo santykius su vaiku. Tegul jis dovanoja dovanas visiems vaikams, juk myli juos ne dėl jų elgesio, o už tai, kad jie yra. Kalėdos toks metas, kai visi tampame jautresni, dažniau prisimename ir matome tuos, kurie yra šalia. Nepamirškite, kad vaikus reikia auklėti visus metus, o jeigu tik šventės personažas gali jums padėti „susitvarkyti“ su atžala, pagalvokite, kaip tai atrodo vaiko akimis. Jis išmoks manipuliuoti: „Dabar pabūsiu geras, o kai baigsis šventės, vėl darysiu, ką noriu“.

Dovanos nepakeis jūsų

Gyvenimas šuoliuoja septynmyliais batais ir dažnai laiko trūksta viskam, baisiausia, kad ir vaikams. Kai kurie tėvai laiko ir dėmesio savo atžaloms trūkumą siekia kompensuoti dovanomis. Nuliūdinsiu. Nei dovanų kiekis, nei gražumas neatstos jūsų meilės ir buvimo šalia. Kai kas mėgsta pateisinti savo poelgį: „Tiek daug dirbu, kad vaikams būtų geriau, kad jie visko turėtų“. Tai viso labo racionalizacija – nesąmoningas mėginimas pateisinti netinkamą savo elgesį.

Viena moteris, auginanti į užsienį dirbti išvykusios dukros sūnų, pasakojo, kaip jos septynmetis anūkas laukė Kalėdų, nes mama žadėjo grįžti atostogų ir praleisti su juo ištisas dvi savaites! Vaikas braukė kalendoriuje kiekvieną dieną taip vis artėdamas prie mamos sugrįžimo datos. Deja, mamos darbovietėje kažkas pasikeitė ir sugrįžti ji negalėjo.

Šiuolaikinių technologijų pagalba ji ilgai kalbėjo su sūnumi, aiškindama, kas atsitiko. Prašė jo neliūdėti. Už tai žadėjo pripirkti ir atsiųsti daug dovanų. Taip ir buvo. Švenčių išvakarėse berniukas gavo didelį siuntinį. Tačiau jis vaiko nepradžiugino, sunkiai sekėsi sulaikyti ašaras. Sūnus ilgėjosi mamos, ne dovanų. Močiutė pasakojo, kad vieną žaislą sulaužė tą patį vakarą, atrodė, lyg tai darė tyčia, nukreipęs į jį visą savo pyktį. Dovana vaikui tapo priemone, kurios pagalba mama jį atstūmė.

Tėvai neretai tikisi pakeisti savo dėmesį dovanomis. Įteikia vaikui kokį nors žaislą ir sako: „Eik, pažaisi“. Kai tas praėjus kuriam laikui sugrįžta prašydamas, kad tėtis ar mama pažaistų kartu, suaugusieji atsako: „Dabar neturiu laiko, vėliau“. Tik tas „vėliau“ dažnai ir neateina. Dovanos vaikams patinka, bet jomis džiaugtis jie nori kartu su tėvais.

Praktiškos dovanos gerai, bet…

Vaikai tiki stebuklais ir per Kalėdas laukia kažko ypatingo, fantastiško, todėl dovanėlės turi suteikti daug džiaugsmo, o ne būti praktiškos, patvarios ir turėti kitas „suaugusiųjų“ savybes.

Praktiškas dovanas, pavyzdžiui, kepurę, batus ir panašius daiktus, kurių nusprendėte, kad reikia, – geriau dovanoti atskirai. Padovanokite tai neslėpdami, kad tai nuo jūsų, o po eglute padėkite dovaną nuo Kalėdų senelio, tai, ko vaikas ilgai ir nekantriai laukė ištisus mėnesius. Pirmiausia įteikite savo dovaną, kad kulminaciniu momentu liktų dovana po eglute.

Jeigu šeimoje dvynukai ar pametinukai

Būna taip, kad nepaisydamas viso kalno jį supančių žaislų vaikas užsigeidžia būtent to, kurį tuo momentu rankose laiko broliukas ar sesutė. Tėvai pasimetę: nejau pirkti dvi vienodas dovanas? Pabandykite parinkti žaislus, kurie papildys vienas kitą. Vaikai žais kartu, nes žaisti su jais atskirai nebus taip įdomu. Tai gali būti papildomos detalės lenktyninių mašinėlių trasai ar įvairūs baldai lėlių nameliui. Tik nepirkite vienos lėlės ar mašinos dviems – lėlės kaip ir mašinos pusiau pasidalyti neįmanoma!

Kita vertus, žaislas – puiki priemonė mokyti vaikus dalytis. Visada pabrėžkite, kad kai jis dalysis žaislu su kitu, tas taip pat su juo dalysis. Tai yra naudinga abiem. Tik neverskite to daryti per prievartą ir negėdykite vaiko už tai, kad jis nenori dalytis žaislu su savo broliu ar sese. Juk tai jo daiktas ir jis gali su juo elgtis kaip tinkamas. Nebijokite tokio elgesio pasekmių, ne va vaikas užaugs savanaudis, nemokės būti grupėje. Atvirkščiai, svarbu ugdyti vaiko supratimą, kad kai kurie daiktai yra jo ir jis atsakingas už juos, kai kurie daiktai yra kito ir negalima jų imti, kada panorėjus.

Dovanos visiems!

Labai gerai, jei po eglute atsiras dovanų visiems šeimos nariams. Vaikams tai taps tikru stebuklu. Juk jeigu visi gavo dovanų, vadinasi, visi buvo geri! Stenkitės kurti tradiciją, pagal kurią ne tik Kalėdų senelis dovanoja dovanas, bet kiekvienas šeimos narys kitam pagamina kokią dovanėlę. Siurprizas bus visiems. Skatinkite vaiką įsitraukti į šią tradiciją ir padaryti ką nors kitiems šeimos nariams, pavyzdžiui, savo rankų darbo kalėdinį žaisliuką ar atvirutę, iškepti sausainių ir pan. Juk svarbu ne dovanos piniginė vertė, o meilė ir dėmesys. Tai sukurs šventinę nuotaiką, stiprins šeimyninius ryšius ir mokys dovanoti kitiems džiaugsmą.

Psichologė RasaDalintisFacebookTwitter