Pinigų psichologija

Pinigai yra daugiau nei skaičius banko sąskaitoje. Nemažai kasdienių rūpesčių ir emocijų susiję su pinigais. Nerimaujame, kad nepakankamai jų turime, per daug išleidžiame, bijome dėl ateities ir stengiamės kažkiek jų atidėti „juodai dienai“.

Žmogaus santykis su pinigais turėtų būti grynai racionalus – elkis taip, kad jie atneštų maksimalios naudos. Tačiau realiame gyvenime viskas dažnai prasilenkia su visomis ekonomikos aksiomomis. Galime siekti įsigyti butą, tačiau kas mėnesį pusę algos palikti lošimo namuose. Galime drabužius ir avalynę pirkti tik per didžiuosius išpardavimus, tačiau kaskart nesugebėti atsispirti kokiai nors „be proto“ brangiai naujovei. O kai kurie paiso „pinigus atbaidyti“ galinčių ritualų: nešvilpauja namuose, nedovanoja tuščios piniginės, nededa rankinės ant grindų.  

Elgesį su pinigais skatina ne tiek racionalus asmeninės naudos siekimas, kiek įvairios slaptos baimės, prisiminimai, stereotipai ir įsitikinimai. Pinigai žmogui reiškia tai, ką jis juose mato arba jų pagalba tikisi gauti. Jie kaip ekranas, į kurį projektuojame mintis, idėjas ir jausmus, kurie mums svarbūs.

Pasakų herojai realybėje

Ilgą laiką visuomenėje pinigai buvo siejami su vyriškąja gimine. Vyras uždirba pinigus, moteris rūpinasi namais. Toks stiprus vaidmenų pasiskirstymas paaiškina, kodėl daug moterų kenčia nuo taip vadinamo Pelenės komplekso – tvirto įsitikinimo, kad vieną dieną pasirodys gražus princas ant balto žirgo ir išvaduos iš finansinių bėdų. Tai gražios svajonės, bet būtent jos įkalina moterį „finansinės paauglystės“ etape.

Čia gali įstrigti ir vyriškosios giminės atstovai. Prisiminkime pasakas, kur princas – plevėsa ir palaidūnas, švaistantis savo tėvo Karaliaus pinigus. Ir nors to niekas nevadina Princo kompleksu, ir šiandien pasitaiko jaunuolių, gyvenančių būtent taip. Turtingo tėčio pinigai užtikrina pasiturintį gyvenimą šiandien, o sukurtas verslas ir įtakingi ryšiai garantuoja sočią rytdieną. Tad kam sukti galvą dėl to, kas ir taip padėta ant lėkštutės? Toks mąstymas įstrigdo ne tik „finansinėje paauglystėje“, bet likus be tėvų nuveda tiesiai finansinio bankroto ir moralinio palūžimo link.   

Kas ir už ką moka?

Meilė ir pinigai nėra geri partneriai, nors visada norisi tikėti, kad nuoširdūs jausmai nepasiduos jokiems išskaičiavimams. Todėl šeimą įsivaizduojame kaip ramią įlanką, saugančią nuo negailestingai plintančio materializmo.

Ir vis tik tai iliuzija. Pinigai ir šeimyniniuose santykiuose įgauna vis didesnį pagreitį. Jie yra vienas geriausių šeimos santykių indikatorių. Laimingose porose piniginiai konfliktai kyla retai. Partneriams, kuriems pavyksta išspręsti ginčus ramiai aptariant rūpimus klausimus tarpusavyje nėra būtinybės susikaupusį pyktį perkelti į ginčus, kas, tarkime, daugiau uždirba ir kodėl.

Nesutarimai dėl pinigų stiprėja tuomet, kai pora išgyvena santykių krizę. Paprastai tuomet ginčijamasi dėl kitų dalykų – seksualinio nepasitenkinimo, dėmesio stokos, trukdžių karjerai siekti. Bet panašius išgyvenimus suformuluoti yra sunku, paprasčiau juos perkelti į labiau „akivaizdžias“ finansines problemas.

Jau pačioje bendro gyvenimo pradžioje vienas svarbiausių klausimų – ar šeimos biudžetas bus tvarkomas bendrai, atskirai ar laikantis vidurio pozicijos?

Bendri pinigai – noras viską kontroliuoti

„Kas mano – tavo, kas tavo – mano“. „Bendras katilas“ paklūsta logikai, pagal kurią suvokiama darni pora. Toks santykių tipas atėjęs iš tradicinių modelių ir praeityje atitiko klasikinę šeimos instituciją, kurioje moteris dažniausiai nedirbo. Šiandien toks biudžeto tvarkymo būdas gali kalbėti apie iš tiesų stiprų partnerių artumą – vietoje dviejų „aš“ stipriau egzistuoja „mes“. 

Bet net ir taip pozityviai žvelgiant į santykius to neužtenka, svarbiau yra „neištirpti“ bendrame gyvenime. Kaip žinia, toks šeimos paveikslas ir šiandien nėra retas: vyras parneša pinigus žmonai, o paskui reikalauja atsiskaityti už šeimos išlaidas.

Pradėjus bendrą gyvenimą nesąmoningai prabunda noras kontroliuoti. Kontrolė nebūtinai negatyvi. Klausdami, ką partneris pirko mes parodome, kad juo domimės. Tačiau kai viskas be išimčių kito yra akylai vertinami, o išlaidumas nuolat kritikuojamas, santykiuose atsiranda mechanizmas, kurį suka du sraigteliai: auka ir kontrolierius. Tai netrunka išplisti į visas gyvenimo sritis. „Kontrolierius“ siekia išlaikyti partnerį priklausomą nuo savęs, o „auka“ tai priima kaip meilės stoką ir išlaidavimas tampa žinute: „Man trūksta tavo dėmesio“. Šios abi elgesio linijos galiausiai baigiasi ne tuo rezultatu, kokio buvo siekiama.

Atskiri biudžetai – kova dėl valdžios

Kai kuriose šeimose kiekvienas atskirai tvarko savo bankų sąskaitas, atsakingai fiksuoja pajamas ir išlaidas, o prie šeimos biudžeto prisideda priklausomai nuo to, kiek kuris uždirba.

Šį „finansinį režimą“ dažniausiai pasirenka jaunos poros, kur abu partneriai dirba. Jie tiksliai fiksuoja, kas, ką ir kada pirko. Toks gyvenimas – nesibaigianti buhalterija, kadangi užvaldo giliai širdyje rusenanti konkurencija. Už skaičiavimų slypi asmeninės kiekvieno istorijos: konkuravimas tarp brolių ir seserų, sudėtingi santykiai su tėvais. Arba kur kas sudėtingesnės problemos – savo vietos gyvenime nesuradimas. Todėl išlaidų ir pajamų fiksavimu partneriai gali stengtis užpildyti egzistencinius sunkumus, o atskirą biudžetą naudoti kaip kovos už valdžią šeimoje priemonę.  

Šią schemą nusibrėžia norintieji išlaikyti atstumą nuo partnerio, tokius žmones artimi santykiai baugina. Ten, kur kiekvienas pats sau finansininkas, greitai ir labai aiškiai pasireiškia abipusis abejingumas, troškimas bendrame gyvenime išlikti vienam ir atsisakyti dalytis su partneriu savo pasauliu plačiąją prasme.

Kartu ir atskirai – tikroji partnerystė?

Dviejų ankstesnių modelių sintezė gali tapti idealiu biudžeto tvarkymo sprendimu. Bendra „šeimos kasa“ išgrynina pačią dviejų žmonių sąjungos idėją, o asmeninė banko sąskaita kiekvienam suteikia galimybę laisviau kvėpuoti.

Tiesa, keblumų gali kilti, jei vienas partneris uždirba gerokai mažiau nei kitas. Jis rečiau gali sau leisti ką įsigyti, palepinti artimą žmogų dovanėlėmis ir dėl to jaustis labiau finansiškai priklausomu.  

Daugelis gyvenime esame patyrę tikros ar tariamos neteisybės ir su tuo jausmu gyvename: atrodo, kad buvome nepakankamai mylimi, trūko dėmesio, neturėjome vieno kito daikto. Todėl situacijoje, kai vienas partneris šeimos poreikiams gali išleisti daugiau, kitas vėl gali pasijusti nepakankamai geru ir vertu.

Tai – vidinio subrendimo klausimas. Pradėjus bendrą gyvenimą, asmeninė laisvės zona susiaurėja, o santykiai niekada nesivysto tiesia linija. Jeigu abu partneriai yra subrendę šeimai, būtent pinigai padeda sudaryti tarsi simbolinę sutartį, kad ir džiaugsme ir varge viską įveiksime kartu. Tai ir yra tikroji partnerystė.

Psichologė Rasa