psichologerasa.

„Stoviu prieš kelias dešimtis į mane akis įsmeigusių žmonių. Pauzė užsitęsė pernelyg ilgai. Kažką turėjau pasakyti, bet visi žodžiai dingo. Skruostai dega, man beprotiškai karšta, veidą nusėjo smulkūs prakaito lašeliai. Stengiuosi giliai kvėpuoti – beprasmiška! Esu raudonas kaip vėžys! Krūtinę spaudžia, iš gerklės išeina kažkoks neaiškus garsas. Kažkas nusišypso, kažkas supratingai nukreipia nuo manęs žvilgsnį. Labiausiai trokštu prasmegti skradžiai žemės…“

Turbūt ne vienam teko patirti kažką panašaus. Veikiami stiprių emocijų daugiau ar mažiau išraustame visi, tačiau kai kuriems neprašytas veido raudonis suteikia tiek nejaukumo ir gėdos, kad tampa tikra gyvenimą gadinančia problema. Ką sako šie jausmai ir kaip nustoti raudonuoti dėl to, kad raudonuojame?

Prigimtinis mechanizmas

Paraustame tada, kai išsiplečia mūsų kapiliarai, smulkios kraujagyslės. Tokia fiziologinė reakcija padeda organizmui greitai sumažinti kūno temperatūrą. Kai mums karšta, kraujagyslės išsiplečia, atiduodamos šilumą ir mes paraustame. Vieni žmonės į paraudimą linkę labiau nei kiti, tai priklauso nuo jų temperamento, kūno sudėjimo, odos ypatumų. Paprastai raudonis išmuša drabužiais nepridengtas nuolat su aplinka kontaktuojančias kūno vietas – veidą, ausis, kaklą, dekolte zoną.

Dar Čarlzas Darvinas atkreipė dėmesį, kad kai kurių rasių atstovų, kurių kūnus dengia labai mažai drabužių, tam tikromis aplinkybėmis išrausta ne tik veidas, bet ir kitos kūno dalys. Mat atviras kūno vietas labiau veikia temperatūrų skirtumas. Kraujagyslės tai išsiplečia, tai susitraukia taip reguliuodamos kūno temperatūrą.

„Aš“ ir „jie“

Gyvūnai nerausta, rausta tik žmonės. Ir tik tada, kai atsiduria tarp kitų žmonių. Nerausta kūdikiai, retai – pagyvenę žmonės, o paaugliai rausta dažniau nei kiti. Nė vieno raudonis neišmuša vienumoje. Tai įvyksta tik tada, kai staiga suvokiame, kad kiti mus mato. Net mintis apie tai, kaip kitas žmogus mus priima gali sukelti nekontroliuojamą jaudulį ir jo išprovokuotą raudonį. Nežinia iš kur atsiranda nejaukumo ir gėdos jausmas, lyg visos mūsų silpnybės ir trūkumai staiga išlįstų ir būtų matomi kaip ant delno.

Tokiais momentais stiprios ir pasitikinčios savimi asmenybės įvaizdis, kurį įpratome kurti profesinėje ir asmeninėje erdvėje mus apleidžia. Atrodo, kas kitas žmogus apie mus žino daugiau nei mes patys. Jaučiamės apgailėtini, juokingi ir ne tokie, kokiais norime atrodyti. Atsiranda kankinantis nesaugumo jausmas ir baimė prarasti kontrolę.

Kritika, komplimentai, įdėmus žvilgsnis ar šypsena – ženklai, pranešantys kaip kiti žmonės mus priima ir į mus reaguoja. Tačiau kartais suklystame ir nuoširdžią šypseną galime priimti kaip pasišaipymą arba su mumis visai nesusijusius įvykius „prirašyti“ sau. Galbūt kolega susiraukė, nes jam suskaudo galvą, o mums atrodo, kad jis mus teisia. Kuo didesnis nerimastingumas ir nepasitikėjimas savimi, tuo didesnė tokių klaidų tikimybė.

Veikiant klaidingoms interpretacijoms gali atsirasti bendravimo baimė, kuriai priskiriama ir įkyri baimė parausti – eritrofobija. O tada procesą sustabdyti sunku, nes pradedame projektuoti ateities įvykius, kadangi iš anksto „žinome“, kad išrausime, ir atėjus tam įvykiui išraustame ir dažniausiai ne dėl pačios situacijos, o dėl baimės išrausti.

Atminkite, kad…

  • Veido raudonio problemą sukelia ydingas ratas, būdingas net pačių silpniausių neurozių ir panikos atsiradimui: jūs raustate, jus tai sutrikdo ir jūs dar stipriau raustate.
  • Problema ne išraudimas, o įsitikinimas, kad dėl to iš jūsų visi juoksis.
  • Klaidingai manote, kad veido raudonis išduos aplinkiniams tai, ką norite nuslėpti: nepasitikėjimą, neryžtingumą, negebėjimą susidoroti su užduotimi ir pan.
  • Tai ne visam laikui. Bėgant metams panašios reakcijos paprastai pasireiškia vis rečiau ir ne taip intensyviai.

Verta pabandyti

Kai atsiduriate situacijoje, kurioje jaučiatės nejaukiai, nes „žinote“, kad parausite, vienas paprasčiausių būdų – išsakyti garsiai tai, ką jaučiate. Pavyzdžiui, kai bendraujate su žmogumi galite išrausti dėl pašnekovo užduoto netikėto klausimo. Nesileiskite beviltiškai užspendžiami į kampą ir jeigu neturite ką pasakyti, sakykite atvirai: „Šis klausimas mane sutrikdė“.

Jeigu tokios situacijos kartojasi dažnai ir veidą ryškus raudonis išpila dėl mažiausių menkniekių, galite iš anksto pasiruošti keletą standartinių frazių apie savo paraudimą, taip užkirsdami kelią dar stipresniam. Fantazuokite, bandykite, kurkite, rinkitės, kas labiausiai jums tinka. Frazės gali būti pačios įvairiausios, priklausomai nuo situacijos. Viešo kalbėjimo metu jos bus vienokios, atsikertant į chamo, pasišaipančio iš rausvų jūsų skruostų, replikas – kitokios, bet svarbiausia, kad garsiai įvardintumėte faktą, jog paraudote:

  • Paraudau, kad atrodyčiau nuoširdesnis
  • Raustu, kad atkreipčiau dėmesį
  • Raustu, kad neatrodyčiau absoliučiai tobulas ir idealus
  • Visada paraustu, kai galvoju apie tave (mokslą, darbą, namų ruošą ir pan.)
  • Mano veidą visada išmuša raudonis, kai susiduriu su niekšu ir kvailiu
  • Atleisk, netyčia perskaičiau tavo imtis, dėl jų ir išraudau

Kaip galite sau padėti:

  1. Sako, veidrodis atima energiją, todėl dažno žvilgčiojimo į jį reikia vengti. Tačiau jums patartina elgtis atvirkščiai. Kadangi dažniausiai raustate iš baimės parausti, žiūrėdami į veidrodį įsivaizduokite, kad stovite prieš minią žmonių ir iš visų jėgų stenkitės parausti. Pamatysite, kad ne taip lengva. Kuo labiau stengsitės, tuo prasčiau pavyks. Kai išmoksite šios gudrybės, ją pradėsite taikyti ir realiose situacijose. Tai – užbėgimas raudoniui už akių arba paraudimas „pagal užsakymą“. Kai jo lauksite tyčia jis ir neateis.
  2. Pasistenkite negalvoti apie savo fizinius trūkumus. Visi turi savų kompleksų rinkinį. Gali būti, kad turite trūkumų, kuriuos matote tik jūs pats ir raustate, nes manote, jog kiti iš jūsų dėl to juokiasi. Jeigu, pavyzdžiui, jaučiatės puikiai sverdami tiek, kiek sveriate ir kūno masė nedaro žalos jūsų sveikatai, meskite iš galvos tas mintis. Atsikratę bent vieno komplekso jau sumažinsite priežastis rausti.
  3. Stenkitės būti mažiau kritiški kitų atžvilgiu. Esmė ta, kad kritikuodami kitus galvojate, kad kiti žmonės lygiai taip pat kritikuoja jus ir pasitikėjimas savimi mažėja.
  4. Jeigu jums reikia kalbėti viešai ir jaučiate, kad pradedate stipriai rausti, nemanykite, kad tai kam nors rūpi. Jūsų pranešimo paklausyti atėję žmonės vertina ne jūsų veido spalvą ar fizinius duomenis, o pranešimo turinį ir detales. Susikoncentravę vien į raudonį galite sugadinti visą pristatymą.
  5. Prieš svarbų susirinkimą pasistenkite susirasti „jaudulio kolegą“. Pasidaliję su kuo nors savo nerimu įsitikinsite, kad esate ne vieni, turintys tokią problemą. Tai priduos pasitikėjimo, o gal būt net pasijusite labiau pasitikintys savimi lyginant su juo.
  6. Nevartokite alkoholio įtampai nuimti. Pirma, nuo alkoholio veidas ir šiaip parausta. Antra, alkoholis minimaliai sumažina savikritiką ir produktyvų mąstymą, kas, savaime suprantama, nepridės pliusų jūsų kalbai.
  7. Verta prisiminti, kad net perdėtas kuklumas daugelyje situacijų yra nepalyginamai geriau už nekontroliuojamą žodžių srautą. Kiekvienam patinka, kai jo klausosi. Klausykite ir girdėkite žmones. Iki galo išklausydami klausimą, pastabą ar patarimą daug efektyviau pristatysite save. Tuomet ir nejauki pauzė atrodys kaip noras geriau įsiklausyti į pašnekovo žodžius ir surasti tinkamą atsakymą.
  8. Būkite atviresni. Nepersistenkite pristatydami save tokiais, kokie nesate. Jeigu ko nors nežinote, neslėpkite to. Visko žinoti tiesiog neįmanoma. Taip parodysite pašnekovui, kad esate toks, kaip ir jis ir tai padidins nuoširdaus ir atviro pokalbio tikimybę.
  9. Kai kurie žmonės, stengdamiesi nugalėti kuklumą ir nukreipti dėmesį nuo raudonio išmušto veido griebiasi drastiško elgesio. Tokia taktika neduoda teigiamų rezultatų, o žmogus prisimenamas tik iš blogos pusės. Net pačiose sunkiausiose situacijose stenkitės išlikti taktiški, geriau atsitraukti nei pulti. Jeigu ir nesulauksite dėl to komplimento, aplinkiniai atmintyje užfiksuos jus kaip išauklėtą ir pasitikinčią asmenybę.
  10. Svarbiausiai – neprarasti savitvardos ir neprojektuoti neigiamos ateities „Man niekada nepavyks“. Garsūs aktoriai metų metus mokosi aktorystės meno ir ne visada pasiseka tai padaryti gerai. O kai pavyksta scenoje raudoti taip, kad pravirksta pusė publikos, vadinami savo amato meistrais. Prisiminkite šias taisykles ir išmokite paraudimo „pagal užsakymą“ meno. Tai ir bus svarbiausia jūsų pergalė.

Psichologė Rasa