Virtualios patyčios - ne žaidimas

Internetinėje erdvėje informacija sklinda milžinišku greičiu. Vienas paspaudimas – ir žeminančios nuotraukos, filmuota medžiaga, gandai pasiekia nesuskaičiuojamą daugybę internautų. Virtualūs agresoriai gali ištisomis paromis gąsdinti savo aukas, sukurdami visiškos jų gyvenimo kontrolės iliuziją, todėl tokios patyčios daugumai paauglių žymiai skaudesnės nei muštynės mokyklos kieme.  

Kaip tai veikia?

Internetinės technologijos leidžia išsaugoti anonimiškumą, todėl vaikai, negalėdami žinoti, kas jų kančių šaltinis, dažniausiai nepasakoja tėvams ar mokytojams apie tai, ką tenka iškęsti, nes  bijo keršto. Jie baiminasi, kad bus dar labiau nubausti. Anonimiškumas ir su juo susijęs nebaudžiamumas drąsina agresorių: procesas vilioja paauglį, jo metodai tampa vis žiauresni ir aukai kelia vis didesnę žalą.

Kibernetiniam agresoriui nebūtina pasižymėti fizine jėga ar būti autoritetu bendraamžiams. Tam kad įskaudintų, pažemintų, pasityčiotų tereikia internetinio ryšio, kompiuterio ar mobilaus telefono ir laiko bei noro iš ko nors pasityčioti. Kartą patekusi į tinklus, informacija lieka ilgam ir cirkuliuoja į įvairius kitus internetinius kanalus. Tai garantuoja ilgalaikį traumuojantį poveikį psichikai vaiko, kuris tampa pajuokų ir žeminimo objektu, formuoja žemą savivertę, dažnai sukelia depresiją, mintis apie savižudybę, blogiausiu atveju – tų minčių įgyvendinimą.

Kai agresorius ir patyčių objektas mokosi toje pačioje mokykloje, gyvena tame pačiame mieste ar rajone, kibernetinės patyčios gali persikelti iš interneto į realų gyvenimą. Vaikai ir paaugliai, neįvertindami savo veiksmų pasekmių, socialiniuose tinkluose atskleidžia be galo daug asmeninės informacijos, kurią agresorius gali naudoti pasirinktos aukos gąsdinimui. Toli gražu ne visi tėvai išmano apie kibernetines grėsmes ir žino technologinius metodus, kuriais galėtų vaikus nuo jų apsaugoti.

3 skriaudikų veidai

Agresyvus – tyčiojasi iš visų, ne tik silpnų. Jis išsiskiria žiaurumu, žema savikontrole ir aukšta savigarba.

Nerimastingas – psichologinėmis charakteristikomis panašus į savo aukas: žemas savigarbos lygmuo, nepasitikėjimas savimi, vienatvė, emocijų nepastovumas. Pats gali tapti patyčių auka.

Pasyvus – kitus puola dėl savisaugos ir statuso įgijimo. Jo elgesys labai stipriai priklauso nuo situacijos.

Nors agresoriai savo aukoms sudaro stiprių asmenybių įspūdį, paprastai jie linkę į depresiją ir turi galybę neišspręstų vidinių psichologinių problemų, todėl jų elgesys – tam tikra savigynos forma.

6 pagrindinės virtualių patyčių rūšys:

  1. Įžeidinėjimai. Apsikeitimas trumpomis emocionaliomis replikomis tarp dviejų ar didesnės grupės žmonių internetinėje erdvėje. Kai kada konfliktas užsitęsia ir tampa „šventu karu“. Iš pirmo žvilgsnio tai yra kova tarp lygių, tačiau tam tikromis sąlygomis ji gali peraugti į nelygiavertį psichologinį terorą. Netikėtas išpuolis aukai gali sukelti stiprių emocinių sukrėtimų.

  2. Šmeižimas. Neteisingos ir šmeižiančios informacijos platinimas. Tekstiniai pranešimai, nuotraukos, dainos, kurios dažnai būna seksualinio pobūdžio. Aukos gali būti ne tik pavieniai paaugliai, kartais sukuriamos specialios knygos (angl. slam books), kuriose šaipomasi iš bendraklasių, siuntinėjami įvairūs sąrašai, pavyzdžiui, „Kas yra kas mokykloje", „Kas su kuo miega“ ir pan.

  3. Apsimetinėjimas. Apsimetimas kitu asmeniu, naudojant jo tikruosius slaptažodžius prisijungiant prie socialinių tinklų, pranešimų, pašto arba sukuriama kita paskyra su analogiškais prisijungimo duomenimis, ir aukos vardu internetinėje erdvėje pateikiama negatyvi informacija. Arba iš asmens adreso be jo žinios draugams siunčiami provokuojantys laiškai.   

  4. Sukčiavimas. Išviliojimas konfidencialios asmeninės informacijos ir jos platinimas internete arba perdavimas tiems, kuriems ji nebuvo skirta.

  5. Izoliavimas. Kiekvienas žmogus, ypač paauglys, nori būti kokios nors grupės dalimi, tokia žmogiškoji prigimtis. Išmetimas iš tos grupės ir supratimas, kad nesi joje pageidaujamas suvokiama kaip socialinė mirtis. Dėl to žmogus prastai jaučiasi, krenta jo savivertė. Tai irgi tam tikra smurto forma, nes virtualioje aplinkoje tai gali sukelti visišką vaikų emocinį žlugimą.

  6. „Linksmosios muštynės“ (angl. Happy Slapping). Šis pavadinimas kilęs iš 2005 metais įvykusio pirmojo atvejo, kai Anglijoje viename metro paauglių grupė puolė mušti praeivius, o kiti mobiliaisiais telefonais įrašė muštynes ir įrašą įkėlė į internetą. Dabar ši „praktika“ tarp paauglių labai populiari ir vaizdo įrašai su tikromis smurto scenomis pateikiami internete, kur tūkstančiai žmonių gali juos peržiūrėti be aukos sutikimo.

Kaip apsaugoti vaiką?

Stebėkite nuotaikas, kai jis su kuo nors bendrauja virtualioje erdvėje ir emocijas iškart po to. Atkreipkite dėmesį, kokiu tikslu jis naršo internete, apribokite priėjimą prie svetainių (taip pat socialinių tinklų), kurios nėra skirtos vaikams ir paaugliams arba kuriose, jūsų manymu, yra vaikui psichologinės žalos pridaryti galinčios ar kokių veiksmų imtis skatinančios informacijos. Palaikykite pasitikėjimu grįstus santykius, kad laiku pastebėtumėte bet kokius vaiko elgesio ar psichologinės būsenos pokyčius. Su vaiku kalbėtis reikia ne tada, kai problema jau kilo, o tam, kad ji nekiltų.

Mokykite jį internetinio bendravimo. Paaiškinkite, kad anonimiškumas nereiškia, jog viskas yra leidžiama. Kad bendravimas virtualiame pasaulyje turi būti toks pat draugiškas ir be agresijos kitiems, kaip ir realybėje. Skaityti įžeidžiančius ir užgaulius žodžius yra taip pat nemalonu, kaip ir juos girdėti. Kita vertus, vaikai privalo mokėti teisingai reaguoti į kitų vartotojų užgaulius pasisakymus ir veiksmus. Neverta bendrauti su agresoriumi ir juo labiau bandyti atsakyti tuo pačiu. Kartais užtenka paprasčiausiai ignoruoti.

Paaiškinkite, kokios asmeninės informacijos niekada negalima kelti į socialinius tinklus (pavyzdžiui, adreso, telefono numerio). Pasikalbėkite, kaip interneto chuliganai gali ta informacija pasinaudoti.

Ką daryti, jeigu vaikas tapo internetinių patyčių auka

  1. Kad vaikas susidūrė su virtualiomis patyčiomis gali išduoti pasikeitusi jo nuotaika bendraujant internete arba iškart po to. Nereikalaukite tuoj pat parodyti pranešimus ir negrasinkite, kad neleisite naudotis internetu. Jūsų tikslas – paskatinti vaiką pasikalbėti apie tai, kas nutiko. Jis turi jumis pasitikėti ir suprasti, kad norite išsiaiškinti situaciją ir jam padėti, o ne nubausti.

  2. Jeigu vaikas stipriai išgyvena dėl to, kad, pavyzdžiui, kažkas įsilaužė į jo socialinį profilį arba papuolė į nemalonę situaciją, tarkime, sumokėjo kam nors pinigų, kad „išpirktų“ kažkokią informaciją, pirmiausiai pasistenkite jį nuraminti. Pabandykite išsiaiškinti, kas lėmė tokį rezultatą – tiesioginiai paties vaiko veiksmai, nepakankama jūsų kontrolė ar vaiko neišmanymas apie bendravimą internetinėje erdvėje.

  3. Jeigu situacija susijusi su konkrečiu užgauliotoju ar jų grupe, būtina sužinoti, kokie santykiai juos sieja, ar yra numatytas susitikimas realiame gyvenime, ar tokių susitikimų būta anksčiau, kokia informacija apie jūsų vaiką jiems yra žinoma (adresas, telefono numeris, mokykla, situacija šeimoje ir pan.) Pasiūlykite savo pagalbą, aptarkite, kaip galima užblokuoti bendravimą su jais. Paaiškinkite, kokie pavojai gali grėsti susitikus su nepažįstamaisiais.

  4. Surinkite kuo detalesnę informaciją apie įvykius tiek klausinėdami savo vaiką, tiek pasitelkdami technologines priemones. Įeikite į tinklalapius, kuriuose vaikas lankėsi, peržiūrėkite jo draugų sąrašą, perskaitykite pranešimus. Jeigu reikia, nukopijuokite tą informaciją.   

  5. Jeigu situacija darosi rimta, gąsdinimai nesiliauja ir kyla grėsmė vaiko sveikatai ar kitiems šeimos nariams – tai gali būti priežastis kreiptis į teisėsaugos institucijas.

Psichologė Rasa